Pagrindinė gatvė

- Tai kad... ai nežinau, nepyksta jis ant manęs, bet ir nepatenkintas, slampinėja po namus ir žiūri skersai,-nusijuokė.
((O tai tau :DD))

Lėja sukikeno.
-Tai tau gal taip tik atrodo. Pabandyk prisigerint jam. - Lė šyptelėjo. Jai toptelėjo, kad pasakė tikrą nesamonę. Šuo turi gerintis šeimininkui, o ne atvitkščiai. Mergina patraukė pečiais ir atsiduso.

- Gal ir reiks kada. Dar žinai, mes su Gabrielai seniai seniai, dar net minties nei apie vestuves, nei apie draugystę kai neturėjau,-nusijuokė kraipydamas galvą,-parke radom kačiuką. Jinai pasiėmė, o ten pasirodo - katė. Tai ji čia atsikrausčius mano katino Boriso nebemuša. O iš pradžių vargšas apipešiotas vaikščiojo,-sukikeno.

-Tai jūs dabar turi katiną ir katę? Gal dar ir palikuonių jie turi? ,- Lėja sukikeno ir pakilnojo antakius, - aš ir visai kačiuko norėčiau. Turiu tik pelėdą Buožgalvę.

- Aha. Tikiuos, kad turės. Kaip jau sakiau, Katė nebemuša Boriso, vadinasi, reikalai eina geryn,-nusijuokė ir pasuko į keliuką vedantį į miestą.
- Neblogas vardas,-palinksėjo kikendamas,- O kaip Rajūnas arba Rajūnė laikos, a?-paklausė.

-Borisas irgi geras vardas - Lėja nusijuokė ir palingavo galva.
-Viskas gerai tam Rajūnui, bet jau kiek valgo... Ou mai gad. Nebežinau, kur šeškų tiek gaut.
Mergina rimtai susirūpinusi savo augintiniu, prikando lūpą.

- Bet dar geresnis - Katė. Gabriela be galo išradinga vardų rinkime. Turbūt ir mūsų dukrą pavadins - Dukra,-pradėjo juoktis.
- Tayloras šeškę augina,-pasiūlė Lėjai ir sukikeno.

Lėja irgi pradėjo juoktis.
-Jo.. čia tai jau gerulis.
Mergina parodė nykštį iškeltą į viršų.
-Šeškę? Ar jam kukų? Ir jų namuose... niekada... na žinai. Jų namuose kvepia, visada? - kikendama kažkaip keistai suformulavo klausimą Lėja. Ji taip ir neaplankė Garwin'ų šeimos. Nors ir žadėjo kažkada užsukt į svečius.

- Dukra Dukra, tu gražiausia dukra pasaulyje...-nusijuokė įsivaizdavęs kalbantį save su dukra.
- Nežinau, bet jo šeškas naminis, tai išoperuota ten ta kažkokia smarvę skleidžianti liauka,-nusijuokė pagūžčiojo pečiais.

Lėja irgi nusijuokė.
-Klausyk, Alex'ėjau, atvykit jūs kada su Gabriela pas mane į Angliją. Pasisvečiuot. Kokį kempingą padarysim.. - pasakė ir šyptelėjo.

- Reiks kadanors. Pavasarį gal, kai šilta vėl bus,-nusijuokė ir nusipurtė. Brr, nemėgo rudens ir žiemos. Ir buvo piktas, kad jo gimtadienis irgi būna tada, kai šalta ir šlapia.

-Gerai. Aš prisiminsiu. - pasakė Lėja ir primerkusi akis nusijuokė.

- Gal jau būsim 2 su puse. Aš vis dar tikiuos, kad įvyks stebuklas ir Gabriela vaikų galės turėt,-nusijuokė jau įsukęs į miestą.

-O tai ji negali turėti vaikų? - labai rimtai paklausė Lėja. Nesuprato, ką Alex'as čia sapaliojo.

- Man taip atrodo, nes jau metus tai tikrai nieko neišeina,-papurtė galvą nusivyles gyvenimu. Vaiko, tiksliau, dukros jis jau nuo 18 metų norėjo. Ką ten norėjo, troško tiesiog!

-Eik tu, Alex'ėjau, nenusišnekėk. - Lėja palingavo galva ir nusišypsojusi draugiškai kumštelėjo jam į petį.
-Kaip sakoma: ateis laikas bus ir vaikas.

- Bet tai kad...kaip per šitiek laiko gali nebūt? Aš net pasitikrint savo vaisingumo nuėjau į ligoninę!-rimtai sušuko ir nusijuokė suvokęs, kad tikrai juokingai nuskambėjo tą sakyt savo draugexei. Bet tikrai Alexas buvo piktas. O piktas ne dėl beleko:
- Tayloras su Karla vaiko nenorėjo, bet jiem ėmė ir gimė. O mes norim, bet nėr. Velnias, kaip pavydžiu aš tam netikėliui!-kalbėjo apie Taylorą ir šyptelėjo.

Lėja ramiai klausėsi kalbančio Alex'o ir žiūrėjo į kelią.
-Nesi jau taip ilgai ir vedęs - po jo kalbos pasakė ir šyptelėjo.
-Susilauksit jūs tų vaikų, tik nereikia panikos. Pamatysi. Galiu lažintis, kad greit. - Lė pagūžčiojo pečiais ir nusijuokė.

- Tai vedęs dar visai neilgai, bet juk dar nevedus...-kažką suvapėjo ir nuraudo, pirmą kartą gyvenime kaip burokas raudonas pasidarė.
- Nu tikėkimės,-nusijuokė atsidaręs langą, gal nuo plūstelėjusio šalčio raudonis dings.

Lėja prikando lūpą, kad nepradėtų krizenti. Ką ten krizenti, kvatoti iš tokio Alex'o.
-Ar tu paraudai, mm?
Kiek palinkusi į jo pusę paklausė ir nusijuokė. Pro Denali akis neprasprūsdavo beveik niekas.

- Ne, ne, čia toks... toks... čia... čia taip būna mašinose, šalutinis poveikis,-pradėjo greitai linksėt išsisukinėdamas, dabar vaikui dar labiau gėda.

Lėja dar juokėsi kokis tris minutes.
-Ar rimtai nuo mašinų? Eik tu ne tokia aš jau ir kvaila. - šypsodamasi pasakė.

- Nu gerai gerai, ne nuo mašinų,-nusijuokė ir sustojo prie kavinukės.
- Na va, lyg ir atvažiavom,-nusišypsojo.

Lėja atsidarė mašinos dureles ir jau norėjo lipti, bet diržą pamiršo.
-Oi... - sumurmėjo ir sukikenusi jį atsisegė. Pakštelėjusi savo draugexui į skruostą, atsisveikino ir nukulniavo kažkur ten.

- Ikiii,-atsisveikino su Lėja ir nuvažiavo... kažkur.