Judri New York gatvė.

...

Giselė žvarbų ir niūrų Lapkričio rytą kaip visad vėlavo.. Šįkart nugabenti sūnelį į vaikų darželį, kuris buvo čia pat visai netoli tik už posūkio perėjus gatvę. Kaip ir kiekvieną kart beeidama dar bandė sutvarkyti porą reikalų kalbėdama savo išmaniuoju telefonu, prispaudusi jį petuku prie ausies. Vaikutis eidamas šalia, įsikibęs į Giselės ranką, kažką guviai ir linksmai pasakojo apie buvimo darželyje įpatumus ir šeip visokius smagius dalykus, kurie kėlė Giselei šypseną. Merginos galva buvo prikimšta darbų, idėjų ir apmąstymų, kuriuos jai visad būdavo taip sunku surikiuoti į vietas, be to aplinkinis triukšmas: garsiai kalbantys žmonės, automobilių signalai ir pnš. tiesiog vedė iš proto... Giselė staiga sustojo ir įsimetusi telefoną į rankinę, pažiūrėjo į Mettuko akis, jis buvo toks gražus berniukas... Nuostabiai rudomis, smagiomis akimis ir šypsena su mažomis duobutėmis skruostuose. G. galėjo žiūrėt ir žiūrėt į savo vaiką, ji JĮ begalo mylėjo, tada jis jai buvo visas pasaulis ir dar daugiau, tas mažas kvailai išsišiepęs mažius tiesiog buvo jos egzistencijos priežastis. Gis vidurį šaligatvio pasilenkė ir švelniai apkabinusi sūnų, pabučiavo jo kaktą.
-Myliu tave, Mettukai, tiek kiek tik gali mano širdis...
Šyptelėjo ir apsižiūrėjusi ar nėra mašinų žengė į važiuojamają kelio dalį, stipriai suspausdama sąlyginai mažą sūnaus rankytę, tai buvo lyg instinktas...
Po kelių sekundžių iš už posūkio išsuko juodas, prabangus automobilis... Giselės pasąmonė suprato, kad tai viskas ir, kad čia nebėra ką padaryt... Tiesiog taip atsitinka. Ji tiesiog stipriai priglaudė Savo vaiką prie savęs...
Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur atseka,- nesvarbu, kur nukeliautume, ji išnyra taip netikėtai, ir niekad negali žinoti, iš kurios pusės ji tave užpuls, nespėji nė jos pavidalo įžvelgti, neišmanai, kaip su ja kovoti...