Miegamasis.

Danieliui labai norėjos ką nors šnekėt, nes taip jam jie atrodė kaip seni, kokie 25 metus kartu atgyvenę sutuoktiniai, bet valdėsi, nenorėdamas trukdyt Giselei.

tiesa sakant jie ir atrodė kaip 25 kartu gyvenantys sutuoktiniai, nebeturintys jokių bendrų užsiimėmimų ar pokalbių temų, tačiau galbūt, tai ir buvo toks atvejis, kai du žmonės jau nebeturi jokio įdomumo vienas kitam? Gis šiaip nieko negalvojo tik ramiai patenkinta dirbo.

Danielius suvalgęs Giselės atneštą maistą išsitraukė tas bandeles, kurios vis dar buvo labai šiltos.
- Kokios skanios bandelės... Imk, paragauk,-atkišo tą su karamelę Giselei prie burnos, bat žiaumodamas su varške.

-Ačiū, ne.. skaniai kvepia, bet aš labai pilna jaučiuos..
Gis pakreipė galvą į šoną, kad tas karameliuota bandele, neišteptų jos snukelio.

- Imk, pamatysi, kaip užsimanysi... Juk beveik nieko šiandien nevalgei tikriausiai,-prikando liūdnai lūpą, jautėsi negražiai, kad jis šitiek ėda, o Giselė vos ne badauja.

-Galima, aš ją suvalgysiu ryte, nes šiandien ir taip jau torto prisirijau...
Gis šyptelėjo Danieliui, gražiai padėdama bandelę ant lėkštės krašto, ir apsilaižius karamelinius pirštus, vėl maigė kompo knopkes

- Kaip nori, bet ryt jau bus šalta ir nebeskani...-pasakė patogiau įsitaisęs lovoj.

-nepergyvenk... pasišildysiu..
Gis palinkčiojo, vėl labai gilindimasi į darbą, greitai akinių reikės

Danielius jau jautė, kad žaidžia su ugnim Giselę erzindamas, todėl vėl tiesiog tylėjo ir valgė. Nors labai bendraut norėjo, aprėktam būt tai nesinorėjo visiškai.

Gis iki kaklo užsisegė treningiuką, nes kažko šalta jei pasidarė, patenkinta toliau dirbo, suvedinėdama visokius vardus ir panašiasi.

- Apie mane nieko pas tave nerašo?-paklausė, iš to noro kalbėtis suradęs puikią temą - susijusią su Giselės darbu.

-Dar nepriėjau G raidės... dabar kažkaip tie P apsistojau...
Gis palinkčiojo vartydama Čarliaus byla, su nuotraukom ir įvairiais prierašais

- Tai pas tave abėcėlė iš kitos pusės ra ką?-nusijuokė nesuturėjęs, ot tai ta Giselė, net dokumentuos į Danielių dėmesio nekreipia.

-būtent, nuo Z iki A... Šiaip gražus tas Čarlis, todėl pereikim prie kitos raidės..
Gis numetė ČaRLĮ, tiksliau jo papkę ant grindų ir pradėjo gilintis, į kažkokį kitą jaunuolį.

- Bet vistiek aš gražiausias,-pats sau fainas Danielius taip pat pats sau save pagyrė ir nusišypsojo savo atspindžiui tamsiam teliko ekrane.

-būna gražesnių, neslėpkim to fakto, tačiau... tačiau tu turi kažką įpatingo savyje...
Gis palinkčiojo, šališkai vertindama Danieliaus grožį, be to niekad nemanė, kad vyrai gražūs turi būt. Vyrai turi Vyrai būt, o ne bledėm akis besidažančiom...

- Nesiginęyk su manim, aš žinau geriau,-palinkčiojo net neįsižeidęs, nors kita boba jau valytųs kruviną nosį.

-bet kaip sugyventinė, o nebe šališka darboholikė, galiu teigti, kad man esi pats gražiausiasvir ištikro Moncė man liepė tave pabučiuot...
Gis širdutė arba smegenėlės kažko suminkštėjo ir padėjusi visas šmutkes ant žemės, prisigretino prie Danieliaus ir nekreipdama dėmesio į galimą gripą arba anginą, labai fainuoliškai jį pabučiavo

Dabar jau Danielius patenkintas liko tokiu Giselės pasikeitimuir galimo gripo ląstelės iškart susitraukė ir išnyko turbūt.
- Na ką, Moncė manęs taip nebučiuotų, tikriausiai šitam bučiny buvo ir Giselės dalis įdėta,-nusijuokė po bučkio.

-nežinau, nežinau ta Moncė man įtartina...
Gis prisiminė, kaip Monicita kažkaip lyg ir netyčia, užmatė vargšo Danieliaus gražųjį užpakalį...

- Tik jau tik jau, nebūk paranojikė, Giselina,-nusijuokė ir pamosavo pirštu "nu nu nu" darydamas.

-Na supranti, lobius reikia saugot, o tai po to kita atkast, išgrynint ir nublizgint daug laiko prireiks..
Gis prisiminė visus tuos metus, kuriuos su Danielium jie praleido, mylėdamiesi, mušdamiesi, pykdamiesi, gerdami ir daug visko darydami

- Taip taip... Daug darbo, kol paprastą deimantą paverti tokiu deimantu kaip aš...-pritariamai linkčiojo Giselei, savo deimantienei.

-Atsimeni, kai kažkada seniai, seniai buvom paryžiuj??
Gis kažkaip prisiminė, kaip bandė priverst Danielį su ja nusoftkint, tai buvo dar visiška visko pradžia

- Pamenu, mes Paryžiuj dažnai būdavom... Juk turiu ten rožinį namą, o po to kitas ne rožinis...Atsimenu, tada kavinėj staiga užsimanei ištekėt už ko nors, o po penkių minučių jau nebenorėjai... Ot, reikėjo naudotis proga,-nusijuokė prisimindamas gražias jaunystės dienas.