Žaidimo aikštelė

Alexas nusišypsojo. Skraidė, oi kaip skraidė. Labiau už skraidymą mėgo tik kritimus nuo šluotos.
-Aš irgi,-šyptelėjo ir pasižiūrėjo į savo šluotkotį.

Alexas pasižiūrėjo į pasikeitusią Lėjos grimasą ir nusišypsojo.
-Skelk,-mirktelėjo ir paslydęs baloje, vos neparvirto. Laiku spėjęs pasiremti su šluota, vaikinas išsigelbėjo nuo gėdingo kritimo.

Alexas pasitraukė tolun nuo balos.
-Nea, kur čia užsigausi-papurtė galvą. Tada pažiūrėjo į savo šluotą.
-Galim galim,-nusišypsojo ir užšoko ant šluotos. Kiek prisimena, komandoje buvo greičiausias, bet dabar neskraidė mažiausiai šešis mėnesius.

Alexas pasižiūrėjo į lankų pusę. Tada atsisuko į Lėją.
-Gerai,-linktelėjo ir ėmė laukti.

Alexas išgirdęs žodį "trys", pakilo į viršų paskui Lėją. Kadangi ji pakilo truputį pirmiau, vaikinas iš pradžių atsiliko, bet greitai ją pavijo ir pradėjo pora centimterų lenkti. Beskrendant kažkas iškrito iš kišenės.
-Po velnių,-pasakė Alexas ir skridamas bandė įžiūrėti, kas ten krenta.

Besižvalgydamas Alexas vėl pradėjo atsilikti nuo Lėjos. Užmiršęs greičiausiai iškritusią lazdelę, jis pradėjo didinti greitį ir vėl vytis merginą. Žvilgtelėjęs į priekį pamatė, kad lankai jau už kokių 40 metrų.

Alexas priskridęs prie lankų vos į juos netrinktelėjo, bet spėjo sustabdyti. Apsisukęs pasilenkė ir vėl padidino greitį. Beveik prigulęs prie šluotos, Alexas vėl pradėjo skristį lygiai su Lėja.

Alexas vis dar spaudė, kai Lėja iškart atsiliko. Vaikinas nesuprato, kaip ji taip greit atsidūrė jam už nugaros ir atsisuko. Merginos nebesimatė ir Alexas sustojo.
"-Gal čia koks manevras?"-pagalvojo, bet pamatė kažką krentant. Geriau įsižiūrėjęs, Alexas neteko žado. Šįkart krio jau ne lazdelė, o Lėja.
-O bože moi,-tepasakė pakraupęs ir nusileido ant žemės.
-Tau viskas gerai?-sušuko lėkdamas artyn.

Alexas ištiesė ranką, kad Lėja atsikeltų.
-Tikrai nieko?-paklausė nepatikliai į ją žiūrėdamas. Tada žvilgsnis nukrypo į šluotą.-Vaje. Užjaučiu,-tarė žiūrėdamas į dar neseniai skridusį šluotkotį.

Alexas nusišypsojo ir pradėjo akimis žvalgytis iškritusios lazdelės.
-Vistiek turbūt būčiau prakišęs,-šyptelėjo,-Jei norėsi, galėsim pakartot,-linktelėjo ir pamatė žolėję įsmigusį pagalį. Supratęs, kad tas pagalys jo, priėjęs pasiėmė ir įsidėjo į kišenę.

Alexas nusišypsojo ir vėl išsitraukęs lazdelę, pamosikavo.
-Lazdelė. Pamečiau skrisdamas,-pasakė ir įgrūdo ją atgal į kišenę.-Kai nusipirksi, pranešk,-nusijuokė ir pasirėmė savo šluota.

Alexas irgi žadėjo atsisėsti, bet prisiminęs, kad žolė šlapia, susilaikė. Pasižvalgęs ir neradęs nieko sauso, atsisėdo ant šluotos. Akys vis užkliūdavo už buvusios Lėjos šluotos.
-Vargšė šluota,-pasakė stebėdamas krūvą nuolaužų.

Alexas truputį pagalvojo.
-Kažin, ar šluotom veiks,-pasakė,-Bet pabandyti galima,-nusišypsojo ir įsikišo ranką į kišenę.-Imk, gal bent jausies kaip ne po karo,-nusijuokė ir padavė Lėjai saują saldainių.