Diiiiidelis miškas

((Nžn, arba prisikelsiu, arba paprašysiu Nicolės, kad vardą pakeistų ir nauju žmogu būsiu :DD))

((Alexai, neblūdyk! ))

((Oi oi, kada manęs visi pasigedo - kai nudvėsiau :DD))

((prisikelk sakau !!! xDDDD))

((Nu gal :DDD))

((jėėė xDDD))

((:DDD Vienintelė Karla čia džiaugias :DDD Ta proga iš bestės pakilsi į seseris :DDD ))

(( kokia garbė ! xDDDDDD))

((Nu :DDD Nicolė irgi džiaugsis, ji iš tetos pakilsi į mylimą tetą :DD Tayloras jei bent 10 dienų neagituos Gabrielos mane palikt, iš priešo pakils į pažįstamą :DDD Gabriela iš sužadėtinės nusileis į meilužę :DDDDDDDDDD))

((xDDDDDDDDDDD žiaurū, Gabė tau neatleis xD))

((Aš jai ir nebeatleisiu :DD Nežinau už ką, bet įsižeidžiau :DDD))

((xDDDDDDDD))

Alexas sunkiai pramerkė akis. Vaizdas buvo apsiblausęs, bet matė virš savęs ne medžių viršūnes, kaip prieš tai, bet kažką panašaus į lubas. Nieko nepasakęs, vaikinas vėl užsimerkė ir užmigo.
***
Po ilgo ilgo miego, Alexas ir vėl atsibudo. Šį kartą jautėsi ne toks silpnas kaip pirmai, todėl ir miego nebe taip norėjosi. Jis apsižvalgė ir suprato, kad yra kažkokiam kambaryje. Pasukęs galvą, pamatė merginą. Jei būtų sugebėjęs, iš nuostabos jau būtų iškritęs iš lovos.
- Jau atsibudai?-priėjo nepažįstamoji ir prisėdo prie lovos stebėdama Alexą,- Tu supranti, ką aš sakau?-pasiteiravo.
- Gal nelaikyk manęs adaptuotu?-atsakė jis nesusivokdamas,- Išvis, kur aš čia?
- Radau tave miške. Maniau, jau nebeatsibusi,-atsakė ji, bet po kelių sekundžių Alexas vėl miegojo.
***
Po savaitės, Alexas jau buvo neblogai atsigavęs. Sužinojo, kad ta mergina, vardu Jekaterina, rado jį ten prie medžio, kur jau buvo beveik beveik nusižudęs. Pasirodo, ji dabar 23 metų ir gyvena atsiskyrusi miško glūdumoje nuo pat 17-os. Alexas jos niekaip nesuprato - jos nedidelėje trobelėje nebuvo jokio žiobariško daikto, tik daugybė daugybė knygų. Ir kiekviename kambaryje buvo po langą stoge - kad būtų galima stebėti žvaigždes. Nors ši mergina jam išgelbėjo gyvybę ir buvo labai miela, bet Alexui kažkuo nepatiko - tas visas keistumas, mėsos nevalgymas, baldų išstatymass pagal fengšui ir visi "gamta mūsų draugas. Mylėkime gamtą ir vieni kitus" pasisakymai jį kažkodėl vertė ja nelabai pasitikėti. Na, kas pasitikėtų hipiais.
Ir dar vienas dalykas - nors Alexą ji gydė, gydė ir užgydė, bet stiklo iš šono nesivargino išimti.
- Žinai, aš būčiau tikrai daug naudingesnis, jei ištrauksi tą stiklą ir galėsiu normaliai pajudėt. Juk žinai, kad man kitaip neina...-kažin kelintą kartą Alexas to prašė Katios. Mergina tik gūžtelėjo pečiais ir gera vaikino klausa išgirdo tylų pasakymą "O aš to ir noriu". Be to, vos jam prasitarus apie grįžimą namo, Jekaterina surasdavo vis kokią priežastį išeiti kitur. O ką jau bekalbėti, apie nuo jo beslepiamą burtų knygą.
Pamažu, praėjus apie 2 savaitėms nuo avarijos, vaikinas ėmė jaustis savo išgelbėtojos gyvūnėliu.

Kaip praėjo mėnuo nuo tariamos Alexo mirties, vaikinas vakare sėdėjo įsitaisęs ant palangės. Jekaterina buvo išmokius šio to apie žvaigždes, todėl Alexas dabar galėjo pamatyti Dvynių žvaigždyną, kuris neseniai pakeitė prieš tai stebėtą - Jaučio.
Vaikinas pasidėjęs pagalvę ir rizikuodama tą palangę nulaušt, tyliai pats sau romatikavo.
"- Dabar galėčiau, tai išbučiuočiau visą, apkabinčiau ir niekada nebepaleisčiau",-galvojo apie Gabrielą.
"- Šiandien jau paskutinė diena mokykloj... Kažin, ką jie veikia? Kažin, kaip ji atrodo?"-mąstė apie visus ir taip liūdėjo, kad negali atsidurt mokykloj... toj.. kaip ji ten vadinas...
Bet Alexas turėjo vieną gerą savybę - jis visada žinodavo, kad viskas bus gerai ir kitaip negalėjo būt. Ir dabar jis žinojo, kad grįš namo, tik tereiks pasukti galvą, kaip.
Dalį plano jis jau turėjo - Katiušai išėjus, nugvelbė knygą ir rado instrukciją, kaip reikia keliauti oru. Truoutį jaudindamasis dėl galimo persiplėšimo, vis dėl to išbandė burtą keliaudamas iš vieno kambario į kitą ir.. pavyko! Dabar norint grįžt į normalų gyvenimą, Alexui tereikėjo prisiminti kokią nors tikslią vietą - savo namus, mokyklą... Bet nieko neprisiminė. Kol kas.
- Alexai, ką aš tau sakiau?! Greitai lendi atgal į kambarį ir uždarai langą!-visus vaikino apmąstymus nutraukė priešais iš lauko pusės atsiradęs veidas. Vaikinas iš netikėtum nusirito nuo palangės.
- Tfu, kad išgąsdinai... Taigi neįlįs joks briedis čia...-pavartė akis keldamasis nuo grindų.
- Aš ir taip sakiau, bet ėmė ir įlindo,-atkirto mergina susiėmusi rankom už šonų.
- Nori į žvaigždes žiūrėt, žiūrėk pro langą stoge.
- Kaip žiūrėt, kad jį tavo balandžiai apšikę!-piktas atkirto ir įsiropštė į lovą.
- Gerai, kad pasakei, rytoj, kai pririnksim 5 litrus žemuogių, eisim valyt lango,-nusišypsojo Jekaterynka, lyg tai būtų pats smagiausias dalykas pasaulyje ir dingo nuo lango. kaip šeškas piktas Alexas uždarė langą ir susikryžiavęs rankas ant krūtinės, lovoj ėmė kurti kalėjimo bėglių planus.

Sekančią dieną, Alexas išėjus merginai, vartė visokias knygas. Kažkodėl jo akį patraukė knyga su užrašu ''Amor". Niekaip nesuprato kodėl, bet ta knyga kažką sakė. Vaikinas ją šiek tiek pavartė. Staiga akis užkliuvo už datos: 1995-04-05. Alexas ir taip žiūrėjo, ir anaip, kol galiausiai nusprendė persirašyt skaičius.
- Amor 1995 - 04- 05...-tyliai pasakė sukdamas galvą. Staiga paėmė ir nubraukė datoje skaičius "19". Likus 95-04-05, stebėjo toliau. Tada išbraukė nulius, kol gavo 95-45. Kelias minutes stebėjęs 1995-04-05.
- Žinau! O Dieve, Gabrielos adresas!-sušuko ir pakilo numesdamas knygą.- Amor gatvė 95-45, tikrai atsimenu!-apsisuko ratu ieškodamas popieriaus.
- Pagaliau pagaliau, pagaliau,-tyliai kartojo su smailu iki ausų. Greitai parašęs raštelį Jekaterinai, kur dėkojo už išgelbėtą gyvybę ir smagu laiką, susikaupė ir dingo oru, pagal savo prisimintą adresą.