Didžiosios miesto kapinės

"Nusižudysiu, jei neisi namo"-vėl parašė.

Toliau sėdėjo, žinojo, kad jei numirs tai Jason šalia, palaidos kur nors.

"Ir nusžudysiu Pūkį",-pridėjo.

Nieko nesakė, vis tiek kada nors mirs.

"Eik namo, arba nebemylėsiu"-vėl parašė.

Nusijuokė. Toliau sėdėjo.

Būtų gyvas, paimtų ir partemptų Giselę kad ir už plaukų, o dabar negali niekaip. Atsiduso ir išėjo pokerio žaist.

Danieliui išgirdus, kad Gisele pradėjo praktikuot lesbietiškus santykius, Danielio kūnas karste apsivertė.

:DDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD
-Eik šikt.
Tyliai pasakė.

-Gis?..-priėjo prie merginos.-Einam namo...-nesmagiai pasakė.

-nenoriu...
Papurtė galva.

Nu gerai, jūs jau seniai išsinešdinę.

Tai taip netyčia vieną dieną, kažkas pradėjo rėkaut iš po žemių. Ogi Danielis keikia visus, nes karste atsibudo. Daužos visaip, galiausiai kartą išsipyrė ir žemėm užsivertė. Pavargęs, visgi iškišo ranką iš kapo ir išslindo ir visas. Pradėjo spjaudyt žemės iš burnos keikdamasis, išvis, kostiumu aprengtas buvo. Nieko nesusigaudydamas pasivalė drabužius ir nuėjo kavos kokios išgert.

Kapinėse pasirodo karstą nešini žmonės. Priekyje, ėjo kažkoks Giselės auklėtinis iš darželio, dar visai mažiukas (nors buvo beveik vyriausias darželyje) su liūdna veido išraiška nešė Giselės portretą. Šalia, suaugęs vyras, gal jo tėtis (?) nešė kryžių. Už karsto ėjo nemažai Tamyrai nepažįstamų veidų, nors ji net nekreipė į tai jokio dėmesio. Jos akys buvo kupinos ašarų, ji stebėjo karstą. Jame gulėjo su kažkokia suknele, kuri neaišku ar patiktų, bet buvo aprengta Giselė. Tamyros kojos net nejautė savo šalčio sukaustyto kūno, jos veidas buvo išbalęs, paakiai patinę ir ji jautėsi kiek apsvaigus nuo prieš tai išgerto kiekio alkocholio, nuo kurio jau spėjo prablaivėt, bet ir nuo raminamųjų suleistų beprotnamy į kurį ji buvo paguldyta parai dėl streso ir kitų išsišokimų. Ji vis negalėjo atsikvošėti, jos mylimiausioji draugė - perdozavo... Ir guli ten, atidarytame karste."Pala, kodėl atidarytame?" - supanikavo ir apsižvalgė. Žmonės jau sustoja prie iškastos duobės, kunigas šneka savo maldas ir ruošia karsto užkasimui. "Gisele..." - vis sukosi merginos galvoje, bet gerklėje esantis gumulas neleido pratarto nė žodžio.

Iš tolo, labai labai iš tolo viską stebėjo ir Danielius. Arčiau nėjo, tik už daugybės paminklų atsirėmęs į vieną, stebėjo laidotuves.

Su ta visa kompanija pasirodė ir juodai apsirengusi Anna. Jeigu ne veidukas jos, tai galėtum pasakyti kad tikra Giselė čia vaikšto, nes apsirengusi buvo grynai kaip ji, kad jos atminimą pagerbti. Ji sustojusi žiūrėjo į karstą ir jos skruostu lėtai tekėjo ašara. Vienintelės jos draugės buvo Tamyra ir Giselė, o kai viena iš jų mirusi tai Annai ir neliko dėl ko gyventi, o dar kai mirė ta, kuri jai gyvybę išgelbėjo. Jos mintyse dabar sukosi dvi mintys, tai mintis apie savižudybę ir mintis apie Gisele. Anna tikrai nebuvo tokia stipri, kad neverktu, bet ji bent sugebėdavo užsisklesti savyje ir niekam neparodyti savo jausmų. Anna jau net žodžio nebegalėjo ištarti, nes akys ir taip raudonos buvo. Vienintelė jos draugė liko Tam, bet ir ji turbūt greitai Anna vieną paliks, nes susiras berniuką kuris ją pralinksmintu..

- Patikrinkit kas nors jai pulsą! Ji gyva! Jūs matėt ji kvėpuoja! - Pro ašaras rėkė mergina, ji tiesiog neiškentė to skausmo. Pribėgo prie merginos ir ėmė čiupinėti jos riešus, kalką, bet pulso kaip nebuvo taip nebuvo. Tamyros pirštai jautė šaltą draugės kūna ir ji pravirko:
- To negali būt!!! Kalėdos! Prabusk brangute, prašau! - parklupo ir trankė apsnigusią žemę
- Nepalik manęs! - Toliau šaukė iš paskutiniųjų. Ji net nejautė kaip žmonių akys, pilnos siaubo ją stebėjo.

Anna pribėgusi prie Tamyros atsiklaupė prie jos ir apsikabino.
- Tamyra, prašau, palik ją ramybėje.. man irgi jos gaila, bet...- Jos žodžiai užstrigo, nes jos veidelyje vis daugiau ašarų rodėsi. Ji negalėjo būti šalia, kai jos draugė tokia, bet ji taip pat nenorėjo, kad Tamyrai irgi kas nors ne tokio šautu į galvą.

Danielius galiausiai priėjo ir padėjo gražią rožinę gėlytę. Į klykiančias merginas nekreipė dėmesio, tik prisiminė, kaip beveik tokiu pačiu metu, prieš metus, Giselė laidojo Danielį. Vaikinas atsiduso, juk visi žinojo, kad vienintelė mergina kurią Danielis kadanors mylėjo, tai tebuvo ta prakeikta rožinėlė pyragėlė Giselė. Bet juk Danielius niekad savo jausmų nerodydavo, tad su ramiu pokerfeisu išėjo iš kapinių.

- Tai per tave! - užrėkė jam paskui ir parodė į Danieli, ji tiesiog norėjo rasti kaltą. Jos kūnas drebėjo Ann'os glėbi. Tada ji į ją atsisuko, pažvelgė į karstą. Ryžtingai atsistojo, pakėlė Anna ant kojų.
- Viskas gerai, nenoriu atrodyt silpna, tuo labiau prieš šitą blediną, - nusijuokė su pilnom akim ašarų.

Anna sugebėjo išspausti mažą šypsenėle veide, bet jos akytės vis dar liejo ašaras.
- Gerai, nusiraminai Tam?- Paklausė ir kiek su ja atsitraukė nuošaliau.

Palinksėjo galva ir pravirko. Tada pati apsikabino Anną.
- Ji mus paliko?- pasitikslino

Apsikabino Anna ją.
- Išgyvensim.. abidvi, kartu.- Pasakė taip pat pradėdama verkti. Nu jai tikrai Giselės buvo gaila.

- Bet kaip ji galėjo? Perdozuot! Aš mačiau kaip ji miršta... Mačiau.. Tik nespėjau... - pati to nenorėdama pradėjo kaltint save.

Atsiduso Anna.
- Tam, nekaltink savęs... esu tiek pat kalta kiek tu... ji man išgelbėjo gyvybę, o aš nesugebėjau atsilyginti tuo pačiu..

((Gal užteks žliumbt? :DDDDD net juokinga daros...))