I aukštas, virtuvė

-Papįįį daj koskuuu...
Taip, Taip Jess mokėjo rusiškai, žinoma dieduko patrioto pagalba.

- Jessica, negalima prie stalo,-pasakė mergytei.

-Kodėl?
Niekaip nesuprato, kodėl negali paglostyt katinėlio.

- Nes katinėlis nešvarus ir mėto plaukus visur,-atsakė Jessicai.

-Švarus... Aš myjiu katinėlį...
Papūtė lūputes, nes jai patiko katinėlis, bet jai jo nedavė.

- Nu palauk, padarysim kitaip,-Alexas atsistojęs, išėmė Jess iš kėdutės ir pasodino ant grindų. Tada padėjo mergaitei prie kojų Katę.

- Alexai, nenuvarytai į pardę, nera nieko valgyt, - paprašė atsisukus.

- Tai kad...-apžvelgė, šaldytuvas pilnas buvo,- Nu gerai jau, Jessicai žibučių parnešiu. Tik sąrašą padaryk,-šyptelėjo atsistojęs.

- Nėra prieskonių, Jessicos maistukas baigėsi, - pasakė ir apsidairė, - Ai dar žuvies kokios, - pasakė ir paėmė Jess ant rankų.

- Oi, jei prieskonių nėra, tai negerai,-palinkčiojo.
- Nu gerai, einu tada,-pakštelėjo į skruostą Gabrielai ir išėjo.

Išėjus Alexui, Gabriela pradėjo gamint įvairius patiekalus, išėmus iš šaldytuvo vištą įdėjo į orkaitę, ištraukus saldumynus iš spintelės sudėjo į tam skirtą indą ir kaip jau dauguma buvo patiekalų paruošusi nunešė juos į svetainę.

Truputį užtrukęs pas Jessicą, Alexas suvokė, kad Gabė jau turbūt bus išlipus iš lovos. Skubėdamas dar kartą užkaitė virdulį, užvirusį prieš valandą, ir pradėjo kuistis po šaldytuvą, ieškodamas, kuo pamaitint žmoną.

Gabriela atėjo į taip gerai pažįstamą patalpą. Priėjus prie stalo, atsisėdo ant kėdės.

- Ką gersi, kavą ar arbatą?-paklausė Gabės nukrovęs visą stalą maistu. Tada atsisėdo šalia.
- Kaip jauties?-paklausė žiūrėdamas į Gabrielą.

-Arbatą, - šyptelėjo, - Normaliai, kiek gali būt katik išlipus iš karsto, - nusijuokė ir nužvelgė Alexo veidą, - Kam mane prikėlei? - paklausė su meile ir švelnia veido išraiška.

Alexas atsistojęs užpylė arbatą, o tuo metu pasvarstė, kaip atsakyt.
- Daug priežasčių. Maniau, kad neteisinga tau taip anksti mirt, nenorėjau, kad Jessica augtų taip kaip aš, nemokėjau gyvent be tavęs, namai atrodė visai kitokie ir svarbiausia, man labai labai tavęs trūko, niekaip nesusitaikiau, kad daugiau tavęs nebebus,-šyptelėjo išvardinęs ir padėjęs prie mergino arbatą, stipriai ją iš nugaros apkabino.

- Aš miriau prieš mėnesį, tai vis dėl to dvejojai ane? - nusijuokė ir atsistojus atsisuko į jį, apkabino.

- Prieš du, jau lapkritis,-nusišypsojo žiūrėdamas į Gabrielą.- Ir žinai, labai gailėjaus, kad kol buvai gyva, net neatsimenu, kada tau gėlių padovanojau, o kai mirei ir vistiek nieko nematei, kiekvieną dieną jas vilkau. Tas pats ir su pasakymu, kad myliu,-kaltai šyptelėjo.

Gabriela šyptelėjo,
- Abu buvom tokie, abejingi...- pasakė, - O dabar, nežinau ką be tavęs daryčiau, tikriausiai gulėčiau po žeme, - nusijuokė.

- Tikriausiai,-nusijuokė glostydamas žmonos skruostą.
- Jessicai irgi tavęs labai trūko. Stengiaus būt geras tėtis, bet mamos vistiek niekada neatstosiu, kad ir koks būčiau,-gūžtelėjo pečiais, akimis vis dar spigindamas į Gabrielą.

- Tu puikus tėtis, - pasakė, - O aš tikiuosi Jessica atsimins dar mane, - nusijuokė nelinksmai.

- Žinoma prisimins. Kiekvieną dieną apie tave kalbėdavom. Ji tave labai myli,-šypsodamasis meilia šypsena, švelniai paglostė Gabės skruostą. Buvo taip gera vėl pajust šiltą jos odą, o ne mirusią ir šaltą kaip ledas.

- Tikiuosi tu teisus, - pasakė ir prisiglaudė.

- Juk tau nemeluočiau, mažute,-pasakė lėtai purtydamas galvą ir lėtai glostydamas Gabės nugarą. Taip truputį ramiai pastovėjęs, kilstelėjo merginos smakrą, sudėjo rankas ant jos skruostų ir pasilenkęs artyn pažiūrėjo į akis.
- Kaaaaip pasiilgau šitų mėlynų mėlynų akių,-pasakė šypsodamasis.

- O jos tavųjų.