Prezidentiniai Apartamentai.

- Tu dainuok, dainuok...-nusijuokė mąstydamas apie gyvenimą ir jo prasmę.

-Dienos palieka lyg paukščiai, Ir amžinybėj ištirpsta jų aidas, Ir jei pamatysi rasą ant skruosto, ji ne dėl skausmo... mano meilė kažkur šaliaaaa...
Giselina labai įsijautus į tokią baisiai jausmingą dainą, traukė iš visų naujausių resursinių jėgų..

Danielius atsigulęs kalusės Giselės, o ji, rupūžė, arba balsą išsitobulino, arba slėpė nuo Danieliaus, nes jis buvo tikrai labai gražus.

-Meilėėėė, meilėėė, oj bleet daugiau nemokuuu... bet vistiek meilėė gyvaaa...
Giselina ten pusiau juokdamasi, pusiau vandeniu sprinkdama, toliau smaginos

Danielius pagaliau atsistojo ir nuėjo apramint moterį, kol ji nepaskendo.
- Tu ramiau, kol neprigėrei,-nusijuokė atsistojęs prie durų.

-man kažko labai linksma...
Giselina jau baiginėdama vakaro maudynes, nusijuokė ir paskutinį kartą išskalavo plaukus.
-Duok rankšluostįį

- Šiandien nusprendžiau, kad naktinėt eisim ryt, šiandien turiu kitų planų,-nusijuokė ir atnešė Giselei minkštą rankšluostį.

-vėl eisi pas tuos bebrus kalikus ir mokysi juos kaip žiūrkes paverst į saldainius?
Giselina nusijuokus išlipo iš vonios ir visa varavanti susisuko į rankšluostį, o plaukų galiukus ištepliojo specialiu serumu, o tai neduok Dieve šakotis pradės

- Aišku ne... Gisele, baik tyčiotis, man dabar su tavim labai sunku...-pasiskundė, nes tikrai dabar buvo labai nelengva, kadangi Danieliui dabar norėjosi meilintis, o Giselei siust.

-Pasimelskim, Danieli. Primygtinai reikalauju!
Giselina visiškai rimtai, atsiklaupė ant minkšto kilimo, ir sudėjusi rankas maldai, užsimerkė.

- Aš nepamaldus, žinok,-atsiduso ir paplekšnojo Giselei per petį, drąsindamas surast jėgų maldai už juos abu.

-Klaupkis, Danieli. kaip čia dabar atrodo... jei klūpim, tai abu..
Giselina laikės nesijuokdama ir labai rimtai, paplekšnojo ant grindų šalia savęs

- Visiem bus geriau, jei nueisi prie lango ir pažiūrėsi, matosi jau mėnulis, ar ne...-pasakė vengdamas bet kokio žvilgsnio į langą kaip ugnies. Aišku, šiaip viską jau buvo užtraukęs, bet pats tai nežiūrėsi. Iš tikro šiandien pilnaties laukė, nes mėnulis turėjo būt didelis, o Danielius po truputį pradėjo atrast romantiką, tačiau neaišku, ar jam pavyks išvengt nemalonių dalykų.

-kai atsiklaupsi ir paklupėsi su manim, aš būtinai nueisiu pažiūrėt į tą kvailą mėnulį.
Giselina palinkčiojo ir vėl kantriai užsimerkė, laukdama kol Danielis padarys kaip buvo lieptas.

- Aš tikrai nesiklaupsiu,-pasakė dar ne piktai, bet jau jautė, kad pradeda imt nervai ir turbūt suplanuotas vakaras, jei ir ne visos atostogos, bus jau sugadintas tuoj.

-tu negali dėl manęs atsiklaupti? o aš turiu eit žiūrėt pro tą supistą langą?
Giselina vis dar užsimerkus nepiktybiškai pakėlė antakį ir prikando lūpą, kad nesišypsot, o šypsotis norėjo, nes jautė, kad labai baisiai erzina Danielių

- Gerai jau, gerai,-nusileido ir žaibuodamas akim krito ant kelių priešais Giselę turbūt grindyse savo kelių antspaudus palikdamas, o juos pačius juodom mėlynėm nusimušdamas.

Giselina tiesiog negalėjo patikėti savo jutimais... Danielis atsiklaupė ant kelių, prieš Dievąą.. Garbė Dievui Aukštybėse! Giselina vargšė nesusilaikė ir labai nuoširdžiai juoktis pradėjo.
-Kaip aš tavee myliu..

- Nepanašu...-pasiskundė vargšas visas pažemintas, sutryptas, sugniuždytas, paniekintas ir visoks kitoks.

-nebūk toks piktas...
Giselina nusijuokė ir vis dar taip pat klupėdama, pasilenkė pabučiuot, pamaldžiojo sugyvetinio

- Man kelius skauda, nenoriu klupėt, kelkimės,-skundėsi stengdamasis negalvot, kaip kvailai jie turėtų atrodyt iš šono.

-net minutės nepraklupėjai ir jau skauda... nu visai, kažkoks neištvėrmingas. reikia grūdintis..
Giselina labai lengvai atsikėlė ir patenkinta nuėjo prie lango. Mėnulis kabojo aukštai visas didelis, ir kažkaip keistai labai stipriai apšviestas. Giselinai patiko, toks vaizdelis, tačiau ji susilaikė ir užtraukė užuolaidas

- Prieš tave paklupėčiau, bet kai tuo metu kalbi apie Dievą, tai ne mano nervams,-atsistojęs ir iškart pralinksmėjęs, atsakė.

-Danieli, negalima pavydėt Dievui...
Giselina erzindama, tačiau neslėpdama juoko, dar truputuką pakankino Danielių ir prisėdusi ant lovos krašto, surinko kambarių tarnybos numerį, ir užsisakė daug maisto.

- Ne, čia Dievas man pavydi,-nusijuokė ir atsisėdo ant lovos prie Gis.