svečių kambarys.

-tau reikia susirast šiaudą, kad nekalbėtum tokių absurdiškų dalykų.
Giselė, mintyse sumušė Danielį už tokius žodžius, dar vienos Danieliaus mirties ji neišgyvens

- Nepatinka man šiaudai, ir šiaip, norėčiau pasimirt po 10 ar 20 metų, kol dar būsiu gražus ir neraukšlėtas. Senukų nieks nemėgsta, visi stumdo, tokio pažeminimo neištverčiau,-pasidalino savo mintim.

Giselė vėl nusprendė patylėt, todėl toliau nuobodžiaudama stebėjo televizoiru

Ir Danielius neturėjo ką pasakyt, tik tyliai pūtė dūmus į viršų svajodamas, kaip būtų fainuoliška išpūst kokį paveiksliuką, kaip filmukuose rodo.

-man jau reiktų belstis namo, bet kažkaip taip išeit, nelabai gražu bus..
pasaidalino savo nuogastavimais

- Aš ir taip galvoju. Teks dar pabūt,-truktelėjo pečiais.

Giselė nuėjo ir plačiai atidarė balkono duris, kad rūkalų kvapas išsisklaidytų

Sugrūdęs nuorūką į peleninę, mąstė, kaip reiktų patvarkyt paryčiais pašlijusius santykius su Gis.

((kažkaip negerai ;DD mano smegenys atmetinėja žodžius iš sakinio ir gaunas baisūs dalykai ;DDD))

Giselė neturėdama ką veikt, pasikėlė ir pradėjo tvarkyt jovalą ant lovos

((nesupratauuu :DDD))

Dabar Danielius bespoksodamas ir vis bemąstydamas, baisiai užsimanė kokios kavos ir didžiulio šokoladinio pyrago. Taip užsimanė, kad maistas visas mintis užvaldė.

Giselė pasiemusi rankinę, išmetė visą turinį ant lovos, iš neturėjimo ką veikt pradėjo viską tvarkingai dėliot.

- Gisele, gali ateit?-paklausė staiga, labai netikėtai vėl prabilus jo sąžinei.

Giselė susidomėjus tyrinėjo visus savo turtus, gal kokius 3 žurnalus, dvi poras akinių nuo saulės ir dar daaug viskokio bieso.
-Danieli, aš juk čia pat.
nusijuokė, viską tvarkingai deliodama

- Nu neee, ateik,-vistiek kvietės pas save.

-palauk, tada..
Dar po kiek laiko, kai sudėjo visk, atsistojo nuo lovos, ir nuėjusi atsistojo priešais Danielių.

Danielius atsikrenkštė ruošdamasis monologui.
- Tai va Giselina, nežinau kada vėl susitiksim netyčiom, tai noriu atsiprašyt už vakarykščius šiaudus, žoles ir šienus. Žinai, suveikė pavydas, kad tu ten su juo laiminga, o su manim tai ne, bet pažadu, kad daugiau nepavydėsiu ir už tave džiaugsiuos. Tai va, vėl draugai?-atkišo ranką taikydamasis.

Giselė nurijo burnoje atsiradusį kartumą ir ištiesusi Danieliui ranką ją paspaudė.
-Tu teisus, Danieli. Aš irgi atsiprašau, už, tai, kad kartais būnu tikra ožka ir prikalbu visokių nesąmonių..

- Gerai,-linktelėjo nors vistiek žinojo, kad ir atsiprašė, jau nebus tai, kaip prieš nuoskaudų išliejimą.

Po kiek laiko Giselė pasitraukė tolyn nuo Danieliaus ir tipo susidomėjusi žiūrėjo pro langą. Nelabai suvokė, kaip greitai viskas taip atsitiko. Atrodė, kad viskas lyg ir labai gerai, bet tada 3 neatsargūs žodžiai ir viskas tiesiog subyrėjo.

- Taip ir nepaklausiau. Ką dabar veiki? Ta prasme, dirbi kur, ar ne?-paklausė bandydamas šiokį tokį pokalbį užvest.

-nedirbu... nėra man tinkamos profesijos. Mokytoja iš manęs nekokia, per daug slogus pavyzdys mokiniams, o dirbti ministerijoje visai neįdomu. Dabar vis dažniau susimąstau apie pagalba vaikams Afrikoje. Tai būtų man labai naudinga.
Giselė šyptelėjo

- Aš ir nekoks pavyzdys,-staiga susimąstė.

-tu jiems bent kietas atrodai... toks žinai, piktas, blogas ir visagalis, o aš.. aš vargšė moterėlė, nuskriausta likimo, jei toks yra.
nusijuokė toliau stebėdama vaizdą pro langą

- Kažin, nelabai aš jiem rūpiu iš tikro,-pripažino ir atsistojęs ėmė rengtis, nusprendė, kad gana gulėt pusnuogiam.

-bet jei tau patinka toks darbas, tai tebūnie, bent tau gerai..
Giselė atsisėdo ant lovos kampo ir spoksojo į vieną tatšką