Palata nr. 12

- Man jau priešmirtinė paranoja,-pareiškė po truputį krypuodamas atgal į lovą ir bandydamas suprast, kaip pirmai taip greitai nubėgo.

Giselė net nesikėlė jam padėt, žinojo, kad pats daeisi.
-Tu nemirsi. nemirsi ir taškas.

- Bet aš jau visai norėčiau,-pasakė atsisėdęs ant lovos.

-jei nori mirt, gali venas persipjaut arba susikišt revolverį į burną.
palinkčiojo, atidarydama apintele ir ieškodama ko nors geriamo, bet nieko neatradusi garsiai ją užtrenkė.

- Protingas pasiūlymas, bet žudosi tik gėjai ir emo,-pareiškė įsiropšdamas atgal į lovą.
- O tau viskas gerai?-paklausė kažkaip keistai į ją žiūrėdamas.

-tu labai neteisus.. žudosi dar ir silpnavaliai žmonės, pavargę nuo gyvenimo.
palinkčiojo nusispirdama nuo kojų batus, kurie pradėjo spausti, ar bent jau taip atrodė.
-iš principo man viskas gerai, apart to, kad vis dažniau jaučiu, kad galva svaigsta, bet vėliau nurimsta, nemanau, kad tai reiškia kažką blogo..

- Aaaa, jo, dar pamiršau juos.-palinksėjo ir pasisukęs ant šono, pradėjo kuistis po stalčių.
- Tai gal išgerk vaistų,-pasiūlė ir suradęs ištiesė aspirino lapuką.

-ko aš tik negėriau.. tai tęsias trumpai ir nėra taip labai nepakeliama.
Šyptelėjo ir paėmusi iš jo tabletes, padėjo ant spintelės viršaus.
-jautiesi geriau, ar vis dar vyksta tas bjaurus procesas?

- Nežinau, viskas tas pats. Naujų žaizdų nesidaro, bet ir anos stebuklingai nesitraukia,-pasakė užsižiūrėjęs į lempą ir pradėjo mirkčiot, bandydamas išnaikint akyse pasilikusi baltą apskritimą.

-Danieli atsimeni tą mergaitę iš vaikų namų?
iš lempos paklusė, nes būtent dabar matė tos dienos įvykius ir viskas atrodė taip tikroviškai..

- Atsimenu kažką... Lyg vieną vaiką tampiau, kitiem pasakojau savo karo istorijas...-pasikasė pakaušį.

-tai buvo seniai?
pasiteiravo, kažkaip viskas buvo miglotai aišku. Viskas.

- Seniai seniai. Prieš du, gal tris metus,-gūžtelėjo pečiais.

-aš tave mylėjau. labai stipriai.. turbūt.
palinkčiojo nusišypsodama. kažkaip žinojo, kad tuo metu Danielis jai buvo turbūt artimiausias žmogus visoj planetoj, turbūt dar ir pats mylimiausias.

- Nežinau, niekada to nesakei,-pakraipė galvą ir nusišypsojo, neaišku, ką jo blondiniškos smegenys galvojo.

-o kodėl?
pačiai buvo įdomu kodėl niekad nesakė, jam to, bet turbūt tam buvo priežastis.. Gal tiesiog tuomet, jai atrodė, kad tai būtų kvaila, nes Danielis niekada nebūtų atsakęs tuo pačiu.

- Nežinau, aš ne telepatas juk, neskaičiau tavo minčių,-atsakė pažiūrėjęs į Giselę ir nusijuokė.

Giselė šyptelėjo.
-aš senstu.. ne tiek išore kiek vidum. nebenoriu laisvo gyvenimo... nebenoriu valkiotis gatvėmis su neaiškiais tipais. Aš pavargau, dabar turbūt atėjo tas laikas kai po nuobodaus darbo noriu grįžti namo, žiūrėti į mylimą vyrą ir kokį mielą vaiką. gamint jiems valgyt, kiekvienais metais važiuoti atostogauti ir metinių progą gauti automobilį dovanų. noriu eiti į mokyklą ir aiškintis su mokytojais, dėl bjauraus sūnaus elgesio. noriu mylėti ką nors apčiuopiamo ir realaus, ką nors patikimo ir nedingsiančio. o ko nori tu?

Klausydamasis pagalvojo, kad geriau jau savo labui sakydama "neaiškiais tipais" Giselė galvoj neturėjo Danieliaus.
- Nežinau. Aš noriu Emmetto, ir kad greičiau šitos žaizdos užgytų,-pasakė truputį pamąstęs.

Giselė šyptelėjo ir pasilenkusi pradėjo užsiseginėt batus.
-Matau, kad šiandien tu jau nemirsi..
buvo išvargusi, tad labai norėjo grįžti namo.

- Man ir taip atrodo,-atsiduso ir pavartė akis.
- Jei kur užmatysi Taylorą, pasakyk jam, kad partystų mane iš kur atvilko, nes aš nemėgstu ligoninių ir čia tikrai negulėsiu,-pridūrė.

giselė užsisegė batus ir pasikėlė nuo kėdės. Priėjusi prie Danieliaus pabučiavo jo kaktą ir tyliai, stengdamasi nekaukšėt išėjo iš palatos.

Tayloras įėjo į palą ir įdėmiai pažiūrėjo į Danielių.
- Tai tu nemirsi?-paklausė atėjęs artyn.

- Parvilk namo, ten nusibaigsiu,-pasakė lipdamas iš lovos.

- Nu neee, tupėk čia, jeigu taip,-papurtė galvą nesutikdamas.