Striptizo klubas

- Taigi ten darželis visą parą, turtingų užimtų tėvų vaikeliams... Vargšė mano dukra,-pakraipė galvą gailėdamas mergaitės, kuri vos netapo sutraumuota.

-Tai kur pats tuo metu buvai, kai Gabriela ją pasiėme?,-pasiteiravo norėdama viską išsiaiškinti.

- Tai iš darželio pasiėmė ir dingo kažkur, paskui turbūt atsibodo kaip visada ir vėl patupdė ten nieko nesakius... Oi, ko tik nepridarai jaunystėj,-atsiduso turėdamas galvoj ankstyvas vestuves.

-O pats kaltas,kad anksti vedei,-atsiduso,gal jau laikas Alexui pasakyt...
-Alexai,juk abu žinom,kad Gabriela niekad nebūtų taip elgusis su Jess be priežasties, Ar nepagalvojai kodėl ji neatėjo į teismą? Kodėl iki šiol nepasirodė?

- Gal pagaliau mirė? Man išvis labai gaila, kad ją prikėliau, netgi gėda prieš Danielių, kad to prašiau, jis būtų galėjęs prikelt savo sūnų, bet prikėlė Gabrielą ir nebegali prikelt vaikučio... Kaip liūdna...

-Koks tu bjurus man Alexai! Taip Gabriela mirė,lėtai ir skausmingai,dejuodama tavo ir Jess vardus,-kaip norėjo sudaužyt tą ugninės butelį jam į galvą,
-Todėl Jess ir kelias dienas buvo darželį,Gabriela nujautė pabaiga,todėl norėjo pabūt su Jess ir kai nuvedė į darželį,paprašė tų stervų jai nepasiims niekas iš ryto,kad paskambintų tau,bet to jos nepadarė.
Ir dėl visko kaltas tavo romanas su Monica!,-niekad Hera nebuvo tokia pikta ant Alexo.

- Tu nenusišnekėk,-nusijuokė Alexas iš Heros, taip nuoširdžiai.
- Šiaip ji ją pagrobė prieš premjerą, tada paliko daržely, kavinėj vos ne susimušėm po premjeros, tada aš greitai pasiėmiau Jess, tuomet ji atvarė į tada dar mūsų namus, bet Jessicos neatidaviau, kai mergaitė užmigo dar pasidulkinom virtuvėj ir ramiai patenkinti išėjo savais keliais,-paaiškino Herai, neigdamas jos įsivaizduojamas pasakas.

-Todėl ji dar kart atėjo pas tave,atsisveikino kaip mokėjo. Bet svarbiausia,kad ji niekad nenorėjo liūdint nė vieno iš jūsų,-pažiūrėjo į Alexą labai rimtai.

- Taip taip... Gal ir numirė, bet tik jau ne tada. Aš viską žinau kur kas geriau nei tu. Vis dėlto aš buvau jos vyras ir netgi mylimasis, ir dar net protingas...- pakraipė galvą su pirštu grūmodamas Herai.

-Tu sėdėjai prie jos kai ji gulėjo mirtie patale? Kad viską taip žinai, ar tave ji prisaikdino,pasakyt Alexui , kad jį mylėjo ir nesvarbu jai ką jis išdarinėjo jos akivaizdoj per kalėdas? Bent akimirką ištuštink savo buką kvidičininko galvą ir pagalvok, kodėl ji dingo!,-neketino nusileist šitam snargliui.

((kodėl skyrybose visada vyrai lieka kalti, nors bobos pačios kalės, visai nesirūpina namais.. nu košmaras...))

- Hera, gana tų tavo istorijų, pirma pasakojai, kad mirė, o po to, kad jau atėjo atsisveikint? Nereikia, gerai... O tu matei, ką aš dariau, kai ji pirmą kartą mirė? Tu nei laidotuvėse nebuvai, nei žinojai, kur jos kapas buvo.. O dabar, kai tavo brolis amžinai liks senmergis, oi, senbernis, nes Monicai labiau patinku aš, tai jau keli man priekaištus? Nebūtų dingus, ir būčiau buvęs prie jos, ką, aš gal ekstrasensas?-paklausė atvirkščiai nei Hera, nors kalbėdamas daug, bet visai nesinervindamas ir net neimdamas į galvą.

Atsiduso.
-Persistengiau tau pasakydama,o Charlis įsisvaiksta vis ką ne reikia . Tau tiesiog reik žinot,kad Gabriela tave mylėjo ir, kad išėjo mylėdama. Niekad nenorėjo,tau ar Jess blogo. Todėl nežinodamas situacijos iš jos pusės geriau neburnok ant jos.Man ji taip pat nepasakojo visko ir iš eilės.Bet mačiau,kad labai liūdėjo.

- Žinau, kad kažkada mylėjo, kitaip nebūtų tuokusis. Bet dabar jai reikėjo tai sakyt laiku, o ne būt kažkokia šalta iš namų lakstančia kale. Ne prieš mirtį reikia sakyt, kad myli, ir apskritai dėl visko ji buvo kalta, o jos tariama mirtis tikrai nieko neatperks,-pasakė Herai ir dar kartą padavėjos paprašė kakavos, o ta bjaurybė ir vėl pasakė, kad tokios čia nėra. Nu kas per klubas, jei kakavos nėra???

-Atsiprašau...tu galvoji,kad ji man liepė pasakyt,kad ji mirė? Tu ką netiki?,-visai nebesusikalba.

- Aš negalvoju, kad ji liepė tau kažką sakyt. Šiaip aš nieko negalvoju apie dabartinę Gabrielą, tik prisimenu senąją, kuri mane su dukra milijonus kartų nuvylė ir tiek,-patraukė pečiais.

Herai kažkaip gaila pasidarė Alexo, negu jau mirusios Gabrielos.
-Alexaiii...

- Žodžiu nesugraudinsi tu manęs kalbom apie ją ar jos mirtį, man jau ne šešiolika,-pasakė svarstydamas, tai ką jam išgert, jei kakavos nėra.

-Aš ir nenoriu sugraudint,tik pasakiau,kad žinotum,-tarstelėjo ir vėl užsisuko į tas mergas.

- Tada ir būtum pasakius: "Gabriela mirė",-nusišypsojo, nes Hera jį grynai laikė net ne šešiolikmečiu, o kokiu penkiamečiu.

-Aš kitaip nemoku,-šyptelėjo ir išgėrė ugninės.
-Kaip Monica, po visų tų įvykių?,-pasiteiravo.

- Nedažnai aš ją sutinku, bet buvo kažkada užsukus, tai tokia keista... Tai pradeda iš lempos verkt, tai pasitaiso, čia laimingas juokias, po kelių sekundžių vėl verkia...-atsakė Herai kažkaip keistai spoksodamas į mergą ant scenos. Lyg į baubą kokį.

-Tai negerai,tada. Bet moterim taip būna ypač tokiose situacijose. Net man sunku, galvot apie Anną...,- ir nuleido galvą į stalą.
-Kad ir kokias mus mato aplinkiniai...vidui dažnai trapios.

- Baisu, kaip tik dieną prieš tai ji buvo užinoju, kad turė sūnų... Įsivaizduoju, kaip jai buvo skaudu,-atsilošė kėdėj net bijodamas pagalvot, kaip jautėsi tada Monica.

-Vajėėė,tai išvis...siaubinga,-dievaži tikrai pagailo šitų dviejų jaunuolių.
-Alexai,jai kada prireiks pagalbos ar neturėsi ką valgyt... žinok,kad gali kreiptis į Močiutę Herą,-palinksėjo.